Pirmosios vaikiškos kėdutės automobiliuose atsirado gerokai vėliau, nei buvo sukurti pirmieji atomobiliai -1930 metais. Ir jų paskirtis buvo ne vaiko saugumas, o dėl patogumo, kad vaikas netrukdytų vairuotojui. Dėl tokio požiūrio buvo sugalvota daug neįtikėtinų įrengimų vaiko važiavimui automobiliu. Pavyzdžiui- ar ryžtumėtės savo kūdikį automobilyje gabenti hamake, kuris pritvirtinas automobilio salone? Arba prisegtą pasaitėliu? Neįtikėtina, bet tai buvo praktikuojama.

Pats pirminis kėdutės modelis buvo tarsi “maišas” pakabinamas ant sėdynės galvos atlašo, tačiau 1933 metais kompanija Bunny Bear sukūrė labiau “kėdutišką” variantą, kuris buvo paaukštintas ir tvirtinamas prie sėdynės atlošo. Taip, kad vaikas galėtų viską matyt pro šoninį langą, o tėvai nuolat jį stebėti. Vėlesnis kėdutės modelis nebuvo nei kiek saugesnis variantas.  Jis tvirtinosi ant priekinės sėdynės šalia vairuotojo, kad vaikas viską geriau matytų pro priekinį automobilio langą!

Apie tai, kad toks požiūris neužtikrina vaiko saugumo, rimčiau susimąstyta tik 1960-aisiais. Ir pagaliau 1962 metais anglai ir amerikiečiai sukūrė kėdutes, kurios buvo skirtos saugesniam važiavimui.

Tada ir prasidėjo automobilių kompanijų varžytuvės, kurie sukurs kuo saugesnę kėdutę. 1968 metais Ford pasiūlė Tot Guard kėdutę, o General Motors – Love seat. Atsirado atskiros kėdutės pagal amžiaus grupes – vaikams ir kūdikiams. Vaikiškos kėdutės tapo itin madingu aksesuaru – kitaip ir nepavadinsi originalių jų konstrukcijų. Tačiau jų saugumas ilgą laiką nebuvo tikrinamas pasitelkiant saugumo testus, kurie atkartoja realias avarijas. Saugumo testai pradėti atlikinėti tik 1980 metais. Tai įtakojo, kad kėdutės buvo kuriamos vis tvirtesnės ir saugesnės.

Pirmieji įstatymai , įpareigojantys vežti vaikus tam pritaikytose kėdutėse, atsirado 1985 metais. O Lietuvoje kur kas vėliau – tik 2003 metais. Džiugu, kad dabar turime platų asortimentą renkantis automobilines kėdutes, kurios gali užtikrinti saugų važiavimą.