Kasinėjimų metu viename Turkijos regione rastas akmeninis žaislas su dviem ašimis ir keturiais ratais labai primenantis traktoriuką. Archeologų nuomone jis galėtų būtų  7500 metų senumo. Bet tikriausiai būtų klaidinga sakyt, kad tai pirmasis auto modeliukas.

Šiuolaikinių, jei taip galima pavadinti,  modeliukų epocha prasidėjo maždaug nuo 1920 metų. Amerikoje viena garsiausių kompanijų buvo Tootsie Toys. Ši kompanija jau 1911 metais buvo pristačiusi automobilio miniatiūrą Limousine Die Cast Miniature No. 4528.

Didžiojoje Britanijoje klestėjo Dinky Toys.

Modeliukai netruko tapti puikiais kolekcionavimo objektais. Šiuo metu didžiausią kolekciją turi Libano pilietis Nabil Karam. Jo kolekciją sudaro 37777 skirtingų auto modeliukų.

Na, o brangiausias modeliukas pasaulyje yra Lamborghini Aventador Gold. Jis yra pagamintas iš aukso! Įdomu tai, kad tikras toks automobilis kainuoja apie 400000 eurų, o modeliukas -7500000 eurų…

Patys pirmieji gatvėmis riedėję automobiliai žibintų neturėjo. Jie atsirado vėliau. Ir apšvietimas pirmuosiuose automobiliuose turėjo tik vieną funkciją: padaryti jį matomą kitiems, o sutemus stengtasi nevažiuoti. Tačiau, kol automobilio priekyje sužibo šviesa, ją atstojo žmogus. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje maždaug 1886 metais buvo išleistas įstatymas, kad prieš kiekvieną transporto priemonę turėjo bėgti žmogus ir mojuoti raudona vėliavėle, kad važiuoja automobilis.
Vėliau priekyje bėgančio žmogaus buvo atsisakyta, o vėliavėlę mėginta pritaisyti ant paties automobilio. Bet tai trukdė pačiam vairuotojui ir todėl buvo sugalvota pritaisyti žibintą, kuris informuotų, kad transporto priemonė važiuoja.

Pradžioje, kaip ir arklių traukiamose karietose, naudoti žibintai, kuriuose deginta žvakė. Modernesnė buvo žibalinė lempa, kurią sugalvojo ir padarė lenkų vaistininkas S. Lukaševičius dar 1837 m. Blyškiai šviečiančias žibalines lempas atvirame automobilyje įtaisydavo šalia vairuotojo pasostės abiejuose šonuose. Vėliau jas perkėlė ant sienelės, skyrusios variklio skyrių nuo vairuotojo vietos. Kai kada įtaisydavo vieną, didesnio skersmens žibintą prieš priekinę ašį.
Kurį laiką tokių šviesų pakako. Tačiau sulig kiekvienais metais augo automobilių greitis, intensyvėjo eismas, tad tokie žibintai tiko tik kaip gabaritinės šviesos. Todėl šalia jų montuodavo daugiau priežiūros reikalavusį acetileninį žibintą. Jis švietė truputį šviesiau, balčiau, o įtaisius du degiklius ir išgaubtą veidrodį, švietė taip stipriai, kad galėjo apakinti.

Acetileniniai žibintai

Žvelgiant iš dabartinių automobilių technikos aukštumų, gali kilti klausimas, ką veikė elektros įranga, kai automobilių žibintuose degė ugnelės? Tiesiog automobilių kūrėjams ilgokai atrodė, kad elektra reikalinga tik degimo sistemai. Bet štai- 1911 metais amerikiečių konstruktorius Charles F. Ketterig‘as pasiūlė pakeisti nepatogų acetileninį apšvietimą elektros apšvietimu. Pirmą kartą tai buvo įgyvendinta modelyje „Cadillac Model 30“. Elektrinį apšvietimą labai greitai pradėjo naudoti ir kiti gamintojai. Iš pradžių tai buvo nesudėtinga vieno siūlelio lemputė, sidabruotas reflektorius, skaidrus šviesos spindulių nesklaidantis stiklas. Nuo 1922 metų pradedamos naudoti lemputės su dviem siūleliais.

Elektriniai žibintai

Galiausiai septintąjį dešimtmetį prasidėjo halogeninių žibintų epocha. Vėliau buvo sukurti Xenon, LED žibintai, o pastaraisiais metais buvo pristatyti ir lazeriniai žibintai.

Automobilių lenktynės pradėtos organizuoti iškart po pirmųjų sėkmingų benzinu varomų automobilių sukūrimo. Pirmosios lenktynės buvo surengtos 1887 metais balandžio 28 dieną Prancūzijoje. Trasa tebuvo 2 kilometrų ilgio, o lenktynių vienintelis dalyvis ir nugalėtojas buvo Džordžas Boutonas…

Po septynerių metų, 1894 liepos 23 d. prancūzai suorganizavo lenktynes, kurios yra laikomos pirmosiomis pasaulio motorizuotomis varžybomis. 127 kilometrų ilgio lenktynėms nuo Paryžiaus iki Ruano užsiregistravo 102 dalyviai, kurie turėjo susimokėti 10 frankų startinį mokestį.  Parengiamajame važiavime daugiau kaip pusė mašinų nepajudėjo iš vietos ir tik 25 dalyviai buvo atrinkti pagrindinėms lenktynėms. Šiose lenktynėse pirmas atvažiavo grafas Džiulijus Albertas De Dionas, kuris trasą įveikė per 6 valandas ir 48 minutes, o jo automobilis skriejo vidutiniškai 19 kilometrų per valandą greičiu. Artimiausią priešininką, Džordžą Lemaitrą su Peugeot automobiliu, Džiulijus Albertas De Dionas aplenkė 3 minutėmis ir 30 sekundžių su savadarbe transporto priemone, tačiau De Diono garo automobilis neatitiko visų reikalavimų, todėl oficialiu lenktynių nugalėtoju tapo Džordžas Lemaitras…

Pirmosios lenktynės Amerikoje įvyko 1895 metais. Buvo labai šalta ir vėjuota Padėkos diena. Iš Čikagos startavo 6 automobiliai ir tik du finišavo. Lenktynių nugalėtoju tapo Frankas Duryea, vairuodamas automobilį, kurį suprojektavo ir pagamino pats su savo broliu. 84 kilometrų trasą jis įveikė per 10 valandų ir 23 minutes.

Lietuvos automobilių sportas užgimė tarpukaryje. Sutartinai laikoma, kad 1931 metų data geriausiai atspindi automobilių sporto pradžią Lietuvoje, nes tais metais liepos 24 dieną įvyko pirmasis Respublikinio masto ralis – „Aplink Lietuvą“. Varžybas globojo prezidentas Antanas Smetona. Jis įsteigė nugalėtojui gražią pereinamąją taurę ir  paskelbė, kad tris kartus iš eilės lenktynes laimėjusiam sportininkui taurė atiteks visiems laikams. Ralyje dalyvavo 14 automobilių ir 12 motociklų. Lenktynininkai turėjo įveikti 1020 kilometrų trasą. Nugalėtoju tapo Pranas Hiksa su savo Dodge automobiliu. 1932 metų lenktynes taip pat laimėjo jis. Kad taurė visiems laikams atitektų P. Hiksai, tereikėjo laimėti trečiąsias varžybas, kurios įvyko 1937 metais. Jų metų Pranas visąlaik lyderiavo, tačiau ties Utena,  nenorėdamas suvažinėti į kelią išbėgusio vaiko, staiga pasuko vairą ir apvirto. Lenktynes laimėjo M. Slavinskas.

Turbūt dažnam vairuotojui yra tekę kelyje pamatyti greičio matuoklio blykstę. Blykstę, kuri yra baudos “pranašas” už pažeistas KET.  Lietuvoje greičio radai blyksi dar tik apie 20 metų, o pasaulyje –  gerokai ilgiau.

John. L. Barkeris JAV kompanijoje “Automatiniai signalai” buvo inžinierius ir dirbo su šviesoforais. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, jis visas savo jėgas skyrė kariniams radarų tyrimams. O karui pasibaigus, eksperimentavo, kaip pritaikyti savo technologijas taikos metu. Nor ir miglotai, bet jo sūnus prisimena, kaip jo tėvas nuomojosi patalpas, kad galėtų išbandyti savo kuriamą naująjį radarą:” Jis nejungdavo šviesų, nes nenorėjo, kad kažkas pastebėtų. Nukreipdavo  prietaisą pro langą  į sankryžą ir testuodavo automobilius. Vėliau radaro įrangą įsidėdavo į automobilio bagažinę ir vaidindavo policinką. Sustodavo šalikelėje, atsidarydavo bagažinę ir radarą nukreipdavo į eismą.”. Tuo laikmečiu policijos pareigūnai neturėjo galimybės  tiksliai išmatuoti automobilių greičio ir Barkeris žinojo, kad jo prietaisas gali pakeisti kelių eismo taisykles.
Ir štai- 1947 metais Glastonburyje, Konektikuto valstijoje, Barkerio greičio radaras buvo pradėtas testuoti jau oficialiai policijos pareigūnų. Pradžioj greičio viršytojai buvo ne baudžiami, o tik įspėjami. Tačiau 1949 metais jau  buvo įteiktas ir pirmasis baudos lapelis. Tuo “laiminguoju” tapo Matthew Dutka. Jis 48km/h zonoje važiavo 88km/h.
O 1955 metais viena moteris dėl Barkerio radaro kreipėsi į teismą, tvirtindama, kad radaras veikia blogai ir neteisingai išmatavo jos greitį. Pats Barkeris dalyvavo teisme kaip liudytojas ekspertas tvirtindamas, kad radaras veikia geria. Vėliau taip pat ne kartą jam teko dalyvaut teismuose ir ginti savo išradimą.

Na, o Lietuvoje pirmieji greičio radarai pastatyti tik prieš 20 metų. Tai buvo radijo bangų principu veikiantys Doplerio radarai– vadinamieji „inkilai“. Jie galėjo fiksuoti greitį ir duoti signalą, kada reikia nufotografuoti važiuojančią transporto priemonę. Šie radarai neturėjo jokių papildomų funkcijų ir greitai pasirodė šių prietaisų trūkumai – keliuose, kuriuose buvo daugiau nei viena eismo juosta kiekviena kryptimi, jie negalėjo užfiksuoti visų greičio viršijimo atvejų. Bet Doplerio radarai tobulėjo – jie įgavo galimybę atskirti eismo juostas ir pažymėti, kurią iš jų užima užfiksuota transporto priemonė.

Vėliau atsirado kilpiniai greičio matuokliai, nes laikui bėgant vien greičio matavimo jau nebepakako. Reikėjo, kad radarai užfiksuotų ir kitus grubius pažeidimus, pavyzdžiui, važiavimą degant raudonam šviesoforo signalui. Šie įrenginiai sankryžose naudojami iki šiol, nes iki šiol nėra nieko, kas geriau ir tiksliau nustatytų specifinius dalykus: kokio dydžio transporto priemonė, ar tai lengvasis automobilis, autobusas ar sunkvežimis, kada ir kokiu greičiu automobilio vairuotojas kirto neleistiną stop juostą. Tačiau vienas pagrindinių jo trūkumų yra tas, kad indukcines kilpas, atsakingas už pažeidimų generavimą, reikia įrengti kelio dangoje. Taip gadinamas ir pjaustomas asfaltas, po kuriuo paklojamas kabelis. Taigi, vėliau atliekant tos pačios kelio dangos rekonstrukciją ar priežiūrą, būtina yra iškelti kilpas ir nuolat jas prižiūrėti

Nuo 2007 iki 2010 metų valstybinės reikšmės keliuose buvo įrengta apie 10 lazerinių greičio matuoklių, tačiau per trejus metus visi šie radarai išnyko. Nors sugebėjo sekti kiekvieną transporto priemonę ir tiksliai nustatyti, kur yra transporto priemonė bei kur link juda, vykdė raudonos šviesos, greičio, neleistinų manevrų kontrolę, tačiau turėjo gan rimtų trūkumų. Greitį fiksuojantis sensorius buvo lazerinis, o tai reiškia, kad skleidžiantis šviesą. Tam, kad ji sklistų, neturėjo būti jokių trikdžių. Pavyzdžiui, jei šis greičio matuoklis būdavo purvinas, užterštas, jis negalėjo matuoti greičio. Taip pat šie radarai buvo tvirtinami tik 1,5 metro aukštyje ir dažnai kentėdavo nuo vandalų.
Laikui bėgant technologijos vystėsi, tačiau Doplerio greičio matuokliai vis tiek išliko pranašesni už lazerinius. Be to ir pats radaras buvo patobulintas.

Naujos kartos 3D Doplerio radarai perėmė tiek lazerinio greičio matuoklio, tiek papildomą numerių atpažinimo funkciją. Tad šis radaras gali stebėti autobuso juostas ir vykdyti visą kitą su numerių atpažinimu susijusį funkcionalumą: patikrinti, ar automobilis yra draustas, turi galiojantį techninės apžiūros dokumentą, netgi nustatyti, ar automobilis nėra vogtas. Kol kas jie veikia tik Lietuvos didmiesčiuose.

2018 metais Lietuvoje atsirado vidutinio greičio matuokliai. Jie skirti tam tikro ruožo apsaugai tuomet, kai kelias yra vingiuotas, miškingas ar jame yra kitokių pavojingų reiškinių. Tačiau jie negali fiksuoti to paties taškinio greičio, neleistinų manevrų ar raudonos šviesos kontrolės.

Na, o 2018 metais kovo mėnesį Vilniuje pradėtas testuoti naujos kartos hibridinis greičio matuoklis, kuris veikia kaip tradicinis momentinio greičio matuoklis, o du tokie įrenginiai gali atlikti ir vidutinio greičio kontrolę kelio ruože, atlikti neleistinų manevrų kontrolę, tikrinti, ar transporto priemonė apdrausta, ar nepasibaigęs techninės apžiūros galiojimas ir pan. Šio įrenginio atliekamas nuotraukų fiksavimo faktas vairuotojams nėra matomas, nes naudojama akiai nematoma blykstė.