Ar visuomet plačiai reklamuojami specialūs alyvų priedai pagerina variklio darbą, o gal tai tik marketinginis triukas? Šįkart plačiau apie tai.

Niekam ne paslaptis, kad į alyvas dedama įvairių priedų: detergentų (plaunančiųjų priedų, neleidžiančių oksidacijos produktams prikibti prie detalių paviršiaus ir ten kauptis), dispersantų (išlaikančių nuosėdas ir priedegas suspensijoje, neleisdami joms sukibti į didesnius darinius ir vėl nusėsti, pridegti), polimerinių tirštiklių, priešdiliminių (anti wear) priedų, medžiagų, kad alyva neputotų ir panašiai. Anksčiau alyvą ,,turtindavo“ įvairiausiais kitais priedais – variu, teflonu, švinu, siera, aliuminiu, tačiau visa tai senieji varikliai tiesiog prarydavo. Vis dėlto, ne tik šie senieji, bet ir visi minėti šiuolaikiniai priedai degdami palieka pelenus (turėkite omeny, kad tai ne tas pats kaip suodžiai, kuriuos palieka, tarkime, dyzelio degimas). Šiuolaikiniuose varikliuose esančios tokios sistemos kaip EGR (valdo išmetamųjų dujų recirkuliaciją), DPF (sulaiko kietąsias daleles bei suodžius iš išmetimo sistemos ir juos pašalina), CAT (seka katalizatoriaus temperatūrą ir kuro kiekį išmetimo sistemoje) kartais gali atrodyti tarsi ir nebūtinos, tačiau jos padeda išvengti taršos ir užtikrinti ekologinius reikalavimus, kas, ko gero, yra sąmoningo šiuolaikinio žmogaus pasirinkimas. Vienas iš alyvos vertinimo kriterijų būtent ir yra jos peleningumas, techniniuose dokumentuose žymimas ,,oil’s sulfated ash“. Alyvos skirstomos į low SAPS, mid SAPS arba full SAPS (sulfated ash, phosphorus and sulfur), kitaip tariant, pagal sulfatinių pelenų, fosforo ir sieros kiekį.

Iš visų išmėgintų priedų alyvoje palikti tik patys būtiniausi: cinkas, fosforas kaip priedai nuo dilimo ir kalcis bei magnis kaip detergentai/ dispersantai. Sudėtyjekartaisbūna ir molibdeno ar organinio boro, tačiau šių medžiagų kiekis yra griežtai ribojamas.

Raminanti žinia ta, kad kiekvienas variklių gamintojas reglamentuoja, kokia alyva yra tinkama būtent jo varikliams. Tam, kad šiuolaikinės alyvos veiktų su sąlyginai nedideliu priedų kiekiu, jų bazinė alyva ir pati receptūra turi būti kokybiška (iš esmės tokioje sudėtyje neturėtume rasti boro nitrido ar molibdeno disulfidų). Būtent todėl pagrindinė išvada ir taisyklė yra tokia – jei alyva yra aprobuota, tai ji bus klasikinės receptūros ir iš jos reikia tikėtis ne stebuklo, o kokybės.

Jeigu nuo įprastų variklių persikeltume prie sportinių bei jiems skirtų alyvų, jau nebekalbėtume apie EGR ar DPF sistemas, ir tam tikra prasme turėtume pamiršti ekologiją. Kadangi šiuo atveju reikalingas staigus ir kaitrus, o ne kuo ekologiškesnis degimas, rimtose lenktyninio (race) tipo alyvose aptiksime įspūdingą priedų kiekį. Jeigu standartinėje alyvoje būna apie 1200 – 1500 ppm (milijoninių dalių) priedų, tai tokiose lenktyninio tipo alyvose kaip Red Line, Royal Purple, Amsoil ar Extreme jų būna apie 4000 – 4500 ppm. Tai tuo pačiu reiškia, kad alyva negali būti lenktyninio tipo, jei ji kurio nors gamintojo yra aprobuota pagal API, SN, SM ar ACEA klasifikaciją.

Trumpai ir ramiai tariant, alyvose nėra jokių ypatingų priedų, viską lemia esamų priedų kiekis, todėl net negali būti vienareikšmiško atsakymo į klausimą, kokia alyva geriausia. Daug tikslesnis ir reikalingesnis būtų klausimas – kokia tai alyva ir kur ji bus naudojama, nes kaip visuomet – visur svarbiausia išlaikyti balansą.

Linkime sklandaus Jūsų ir automobilio variklio darbo:)

Parengė Marius, informaciją susistemino UAB ,,Remonto centras“ komanda